|
| » PATRIOTINĖS, ŽYGIO
DAINOS: |
|
| "Oi neverk, motušėle" |
"Palinko liepa" |
"Vai, ko nusižvengei" |
Oi neverk, motušėle, kad jaunas
sūnus
Eis ginti brangiosios tėvynės,
Kad parvirtęs kaip ąžuolas girių puikus
Lauks teismo dienos paskutinės. Taip nelaužyk sau
rankų, kaip beržo šakas
Kad laužo užrūstintas vėjas.
Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras,
Antros neišmels apgailėjęs.
Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai:
Jie mylimą Lietuvą gina
Kam nusviro galva, tam dangaus angelai,
Vainiką iš deimantų pina.
Daugel krito sūnų, kaip tų lapų rudens
Baltveidės ai verks, nes mylėjo !
Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens,
Kiek priešų ten kraujo tekėjo.
Vedė Vytautas ten didžiavyrių pulkus
Ir priešų sulaužė puikybę:
Už devynias mares, už tamsiausius miškus
Išvarė kryžiuočių galybę.
Saulė leidos raudona ant Vilniaus kalvų,
Kai duobę kareiviui ten kase:
Ir paguldė daug brolių greta milžinų,
O viešpats jų priglaudė dvasią.
Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiosios tėvynės !
Kad pavirtęs kaip ąžuolas giriu puikus
Lauks teismo dienos paskutinės. |
Palinko liepa šalia
kelio,
Pravirko motina sena:
Sūneli, Tėvynė tave šaukia,
Ir vėl bus laisva Lietuva. O jeigu teks man
iškeliauti
Iš šios žemelės mylimos,
Mergaite, tu manęs neverki,
Aš vėl sugrįšiu pas tave.
O jeigu žūsiu už Tėvynę
Nuo priešo budelio rankos,
Mergaite, ir mirdamas kartosiu:
Myliu Tėvynę ir tave.
Laukais pavasaris jau eina,
Lakštutė čiulba vakarais,
Mergaite, papuoški mano kapą
Baltais akacijų žiedais.
Geltona, žalia ir raudona -
Tai mūs trispalvė vėliava:
Kovokim už Tėvynę, broliai,
Ir vėl bus laisva Lietuva !
Motule, leisk man prisiskinti
Baltų akacijų žiedų -
Papuošiu jais mylimojo kapą,
Kad jam ilsėtis būt ramu ! |
Vai, ko nusižvengei,
Bėrasai žirgeli,
Ko dairais aplinkui
Į dulkėtą kelią. Kelias tas į Vilnių,
Gedimino pilį,
Ten, kur mūsų broliai
Žūsta už Tėvynę.
O kai aš užaugsiu,
Tai narsiai kariausiu,
Gedimino pily
Trispalvę iškelsiu.
Gedimino pily
Trispalvę iškelsiu,
Ir prie Aušros vartų
Karštai pasimelsiu.
Dieve visagali,
Saugok mūsų šalį,
Tėvą ir močiutę
Ir mažą sesutę. |
 |
| "Atskrend sakalėlis" |
"Tau, sesute, puikios
gėlės" |
"Stovi malūnas prie
kelio" |
Atskrend
sakalėlis
Per žalią girelę,
Atmušė sparnelius
Į žalią eglelę. (2x2 k.)
- Pažiūrėk, mergele,
Į sausą eglelę:
Kai pradės žaliuoti,
Tai tu būsi mano.
Sausoji eglelė
Žaliuoti pradėjo -
Kur gi tas bernelis,
Kurs mane mylėjo?
Ar už jūrių marių,
Ar už vandenėlių,
Ar kitas mergeles
Mylėti pradėjo?
Nei už jūrių marių,
Nei už vandenėlių,
Tik kitas mergeles
Mylėti pradėjo. |
Tau, sesute,
puikios gėlės,
O man - kardas prie šalies;
Tau akis plaus ašarėlės,
Man gaisrai kelius nušvies. (2x2 k.)
Tau rymoti - manęs laukti,
Man kovoti mirtinai,
Gal sulauksi manęs jauno,
Jei neslėgs šalti kapai.
O jei žūsiu už Tėvynę,
Brangią žemę Lietuvos,
Tai žvaigždutė vakarinė,
Pas mane tave atves.
Ant smėlėto mano kapo
Prisodinki daug gėlių,
O kad jos gražiai žydėtų,
Palaistyk jas vandenėliu. |
Stovi
malūnas prie kelio,
Saulė seniai vakaruos,
Žaidžia mėnulis upely,
Klausosi mano dainos.
Nors nėr tavęs čionai,
Nors tu toli,
Noriu papasakot tau vienai -
Kas manoj širdy...
Noriu šio vakaro sapną
Apie tave susapnuot,
Noriu, tave susitikęs,
Dviese prie upės dainuot.
Kaip man tave susitikti!
Kaip man tave pamatyt?
Eitum saulėlydžio laukti,
Eitum aušros pasitikt... |
| "Iš suvalkijos
lygumų" |
"Kai aš numirsiu" |
|
Tu padainuok, šaunus bernioke,
Iš Suvalkijos lygumų,
O tau pritars javai nunokę
Ir senas gluosnis prie namų.
Neliūsk jei tyli, jei nemyli,
Graži gėlė ne tik rūta...
Jei tavo širdį ji apvylė,
Ne tavo daliai ji skirta.
Geriau pašvilpauki, bernioke,
Iš Suvalkijos lygumų...
Tik tu ir vėjas šitaip moka
Pašvilpaut tyliai prie namų.
Ant klevo gonkų saulė tviska,
Gražu darželyje sesers,
Tu padainuok, berniok išblyškęs,
Sesuo ir vėjas tau pritars... |
Kai aš numirsiu, mane pakaskit
Po didele alaus bačka,
Kad bačkos kraną atsisukęs
Alutį maukčiau kaip šuva.
Jūs man varpais neskambaliokit,
Aš šito jūsų beprašau.
Verčiau bokalais pamojuokit,
Tai šimtą kartų bus geriau.
Jūs mano kapą apsodinkit
Aukščiausios rūšies tabaku,
O vietoj kryžiaus pastatykit
Pypkutę riestu cibuku.
Ant mano kapo nerašykit,
Kada gimiau, kada miriau.
Ant mano kapo parašykit -
Alutį maukdamas miriau. |
|
|
|
|
|
]
