XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje iškilo Radvilų giminė. Turtinga ir įtakinga ji buvo ligi XVII a. antrosios pusės, savo vaidmens politiniame ir kultūriniame šalies gyvenime neprarado ir vėliau - ligi pat XVIII a. pabaigos.
       Radvilos turėjo dideles žemių valdas, dvarus skaičiavo šimtais. Gausus turtas leido laikyti atskirą kariuomenę, pajėgesnę kartais už viso krašto. Iš giminės iškilo 37 vaivados, 22 ministrai (kancleriai, maršalkos, etmonai, iždininkai), 3 vyskupai, 1 kardinolas, 1 karalienė ir daugybė kitų žemesnių pareigūnų. Nuo 1547 m. Radvilos segėsi Romos imperijos kunigaikščių titulą.

       Radvilų giminės herbai       

       Radvilų giminė kilusi iš bajorų, kurių senoji tėvonija buvusi apie Kernavę. Veiklusis Kristinas Astikas, artimas Vytautui žmogus, 1419 m. tapo Vilniaus kaštelionu. Vienas jo sūnų - Radvila Astikaitis (m. 1477), taip pat energingas valstybininkas, Trakų vaivada, Vilniaus kaštelionas, ne kartą dalyvavęs sudarant svarbias valstybines sutartis, laikomas giminės pradininku. Jo vardas virto giminės pavarde, ir pirmasis ja rašėsi Lietuvos kancleris Mikalojus Radvila, pramintas Senuoju (m. 1509, palaidotas Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje).
       Mikalojaus Senojo sūnūs tapo trijų Radvilų giminės šakų pradininkais - Biržų-Dubingių (protestantiškosios), Nesvyžiaus-Olykos (katalikiškosios) ir gana greit nutrūkusios Goniondzo-Raigardo. Radvilų genealoginis medis labai išsišakojęs. Radvilas išvardinti įmanoma tik ilgiausiame sąraše, kuriame tarp politikų, karvedžių, jų elegantiškų žmonų, dvasininkų, riterių, sukilėlių yra išties labai įdomių ir iškilių asmenybių.

       Mikalojus Radvila Rudasis
      
       (1512-1584), Senojo anūkas, mokslų sėmėsi Vokietijoje. Grįžęs Lietuvon, ėjo aukštas didžiojo etmono pareigas, garsėjo kaip karvedys. Ulos mūšis (1564), kai buvo išblaškyta dešimteriopai skaitlingesnė Ivano Rūsčiojo kariuomenė, išgarsino jo vardą Europoje. Mikalojus Rudasis ir žodžiu, ir kardu griežtai gynė Lietuvos savarankiškumą. Liublino seime dalyvavo kaip vienas LDK delegacijos vadovų ir nepasirašė unijos akto (1569).
       Išpažindamas evangelikų reformatų tikėjimą, daug padarė reformacijos labui - atkūrė Vilniuje reformatų mokyklą, naują įkūrė Biržuose, steigė reformatų parapijas.

       Mikalojus Radvila Juodasis
      
       (1515-1565), Rudojo pusbrolis, gimė Nesvyžiuje. Po studijų Krokuvoje paskiriamas LDK maršalka. Vėliau jis - kancleris, Vilniaus vaivada. Lankstus politikas, kietas derybininkas, rėmęs diplomatiniais kanalais savo pusbrolio karinius veiksmus. Numatė Rusijos veržimąsi prie Baltijos, todėl gynė nuo jos Livoniją, atpirko iš Kuršo kunigaikštystės Dauguvos žiotis, kūrė planus Nemunui iki pat marių valdyti. Derybose su Lenkija reikalavo, kad didysis kunigaikštis nuolat gyventų Lietuvoje, nesutiko su unijos projektu, sakė jį esant blogiau mirties. Remdamas reformacijos idėjas, Lietuvos Brastoje įsteigė spaustuvę, paliepė išleisti Bibliją, Vilniuje pastatė evangelikų reformatų bažnyčią. Ne be jo įtakos Lietuvos seime buvo sulygintos visų krikščionių didikų teisės.
       Mikalojus Juodasis buvo vienas galingiausių Lietuvos kanclerių, iš esmės - jos valdovas. Pavėlavus Juodajam į senato posėdį, Žygimantas Augustas sveikindamas jį atsistodavo.

       Kristupas Radvila Perkūnas
      
       (1547-1605) - Mikalojaus Rudojo sūnus, žinomas Stepono Batoro laikų karvedys, karys nuo septyniolikos metų. Sėkmingai kovojo su Maskva dėl Livonijos, išstūmė švedus iš Vidžemės. Biržuose pastatė stiprią bastioninę pilį.

       Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549-1616) Mikalojaus Juodojo sūnus, plačių kultūrinių interesų, aiškaus lietuviško nusistatymo žmogus. Garsaus pamokslininko Petro Skargos paveiktas, perėjo į katalikybę, ir nuo jo laikų Nesvyžiaus-Olykos Radvilų šaka vadinama katalikiškąja. Mokslus ėjo Leipcige, Strasbūre, Romoje, Paryžiuje. 1582-1584 m. pirmasis iš Lietuvos aristokratų aplankė Palestiną, Egiptą. Kelionę aprašė laiškais, kurie buvo paskelbti lotyniškai, vokiškai, lenkiškai, rusiškai. Knyga tapo bestseleriu.
       Po vedybų su Elzbieta Eufemija Višniovecka daugiausia gyveno Nesvyžiuje, rūpindamasis miestu ir devynių vaikų auklėjimu. Pastatydino jėzuitams bažnyčią, kolegiją, benediktinių vienuolyną. Nesvyžiaus dvaras turėjo didelę biblioteką, archyvą, dailės rinkinių, buvo žinomas kartografavimo darbais. Kunigaikščio užsakymu sudarytas ir 1613 m. Amsterdame išleistas pirmas detalus Lietuvos žemėlapis.

       Barbora Radvilaitė
      
       (1520-1551) - garsėjusi grožiu Mikalojaus Rudojo sesuo. Mirus vyrui, Naugarduko vaivadai Stanislovui Goštautui, po penkerių metų susituokė su Žygimantu Augustu. Karūnuota 1550 m. Krokuvoje.

       Jurgis Radvila
      
       (1556-1600) - Mikalojaus Juodojo sūnus, pasirinko dvasininko luomą. Studijuodamas Leipcige ir Vilniaus kolegijoje, buvo globojamas jėzuitų. Jį anksti savo pagalbininku su įpėdinystės teise pasirinko Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Šį vyskupo pageidavimą Romoje patenkinti buvo delsiama, nes kilęs Jurgis buvo iš protestantų šeimos, o ir teturėjo tada aštuonioliką metų. Kaip maldininkas pabuvojo Ispanijoje. 1583 m. Vilniaus katedroje konsekruotas vyskupu, nominuotas kardinolu. Kurį laiką, eidamas Livonijos vietininko pareigas, gyveno Rygoje.
       Jis buvo stropus, pavyzdingo gyvenimo dvasininkas, rūpinęsis švietimu, įsteigęs Vilniuje pirmąją kunigų seminariją, į kurią, kaip jis pats nustatė, buvo priimami tik mokantys lietuviškai. Jo sumanumu, taktu, diplomatiniais sugebėjimais naudojosi karaliai, sudrumstę santykius su kaimynais. Mirė Romoje, ten ir palaidotas.

       Kristupas Radvila (1585-1640) - Kristupo Perkūno sūnus, Mikalojaus Rudojo anūkas, kaip ir jo tėvas bei senelis - pirmiausia karys. Išsitarnavo iki didžiojo etmono, nors jam, reformacijos veikėjui, Zigmanto Vazos laikais karjerą daryti buvo nelengva. Kai nekariaudavo (o kariavo jis daug, ypač su švedais), gyveno Biržuose, stiprino pilį, ten parašė „Apmąstymus apie karo Livonijoje pradžią".

       Jonušas Radvila
      
       (1612-1655) - Kristupo Radvilos sūnus, Leipcigo ir Leideno universitetų auklėtinis, žinomas ne tik kaip ambicingas politikas ir talentingas karvedys, didysis etmonas, bet ir kaip kultūros mecenatas, evangelikų reformatų globėjas. Užsieniuose buvo gavęs puikų išsilavinimą, mokėjo keletą kalbų.
       Daug nusipelnė savo mylimiems Kėdainiams - suteikė plačias savivaldybės teises, įsteigė spaustuvę, popieriaus fabriką. Savo antrosios žmonos Marijos Lupu garbei pastatė stačiatikių cerkvę. Pirmoji žmona Kotryna Potocka buvo katalikė. Pats jis - kalvinas.

       Boguslovas Radvila (1620-1669) - Mikalojaus Rudojo proanūkis, vienas LDK kariuomenės vadų. Dalyvavo Nyderlandų išsivaduojamuose karuose prieš Ispaniją. Vedęs Jonušo Radvilos dukrą Oną Mariją, santuokoje susilaukė vienintelės dukters, kuriai ištekėjus už Branderburgo markgrafo, šeimos turtai visiems laikams iškeliavo į Rytprūsius. Liudvika Karolina Radvilaitė (1667-1695), kad ir gyvendama tolokai nuo Lietuvos (daugiausia Karaliaučiuje, Berlyne), rūpinosi lietuviškomis kalvinų parapijomis, rėmė raštiją, skyrė lėšų studijuojantiems užsieniuose teologiją studentams.
       Savo tolimam ir gerbiamam pusbroliui Mykolui Kazimierui Radvilai (1625-1680) iš Nesvyžiaus-Olykos šakos Boguslovas Radvila testamentu (1668) tarp kitų šeimos relikvijų užrašė ir „keletą piešinių knygų, kuriose yra plunksna piešti mūsų protėvių ir jų darbų atvaizdai“. Deja, 1772 m. piešiniai su Nesvyžiaus archyvu ir 20 tūkstančių tomų biblioteka kaip karo grobis buvo išvežti į Sankt Peterburgą. Monografiją apie juos, pavadintą „XVII a. Radvilų portretai“, yra parašiusi Laima Šinkūnaitė. Šiuo metu tie piešiniai yra Ermitaže.

       Etmonas Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė (1702-1762) kartu su savo žmona Pranciška Uršule Višniovecka gyveno daugiausia Nesvyžiuje, atstatinėjo karų ir maro (1710) apnaikintą dvarą, turtino biblioteką, kaupė numizmatikos ir gamtos istorijos rinkinius. Įsteigė teatrą, kuriame, be kitų, buvo vaidinamos ir kunigaikštienės pjesės, statomos operetės. Garsioji juostų audykla Slucke irgi įkurta šio Radvilos.
       Mykolas Kazimieras tiesiogiai susijęs su šia sale, nes savo laiku pavedė dvaro tapytojui Herškei Leibovičiui grafiškai reprodukuoti Nesvyžiaus galerijos Radvilų portretus. Taip buvo sukurti čia eksponuojami 165 grafikos lakštai.
       Herškė Leibovičius (1700-1770) buvo savamokslis dailininkas, todėl ne visi raižiniai jam pavyko vienodai gerai. Daugelis portretuojamųjų labai panašūs, individualūs bruožai ryškesni tik nedaugelyje estampų kurias H. Leibovičius raižė vario plokštelėse. Ši technika plačiai taikyta tapybos kūrinių reprodukavimui.
       Nesvyžiaus dvaras, ne kartą niokotas ir plėštas svetimų kariaunų, vis atgydavo. Motiejaus Radvilos (1749-1821) laikais rūmuose vėl skambėjo muzika. Kunigaikštis laikė didelį orkestrą, pats rašė pjeses fortepijonui, smuikui, kūrė operų ir vodevilių libretus. Spektakliai buvo vaidinami net labai aukštiems svečiams (karaliui Stanislovui II Augustui), teatras rengė pasirodymus net Varšuvos publikai.

       Radvilos mokėjo ne tik kaupti turtus, bet ir garbingai juos prarasti. Mykolas Gedeonas Radvila (1778-1850), lenkų kariuomenės generolas, dalyvavo Napoleono žygyje į Rusiją. Buvo vienas iš 1831 sukilimo vadovų. Po pralaimėjimo suimtas, ištremtas Rusijos gilumon. Dvarai konfiskuoti.

       Jo brolis Antoninas Henrikas Radvila (1755-1833) buvo rimtas muzikas-dainininkas, violončelistas. Gimė Vilniuje, paaugęs studijavo Berlyne, ten ir liko gyventi po paskutiniojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795). Artimai bendravo su F. Šopenu, buvo pažįstamas su L. van Bethovenu, kuris, atsidėkodamas už pagalbą išleidžiant D-dur Mišias, dedikavo Antoninui Henrikui Uvertiūrą simfoniniam orkestrui op. 115. Radvila ir pats kūrė dainas, parašė muziką J. V. Gėtės „Faustui“.

       Dar vienas neramus karininkas - Dominykas Radvila (1786-1813) - su paties sutelktu ulonų pulku irgi kariavo Napoleono pusėje. Dalyvavo garsiajame „tautų mūšyje“ ties Leipcigu. Sužeistas prie Hanau, mirė vos pasiekęs Prancūziją.
       Tai buvo paskutinis Nesvyžiaus Radvila. Mirus jo vienintelei dukrai Stefanijai, nunyko ir giminės šaka. O mums kunigaikštį malonu prisiminti ne tik kaip šaunų kavaleristą, bet ir kaip rūmų paskutinį šeimininką. Kadaise šioje vietoje visą kvartalą buvo užėmę Mikalojaus Juodojo, Jonušo Radvilos ir vėliau, jau XVII a. statyti kito Jonušo Radvilos, didžiojo etmono, mūriniai renesansiniai rūmai, kuriuose, be kitų vertybių, tilpo ir didelė paveikslų galerija.
       XIX a. pastatai jau buvo gerokai apnykę, bet besisteigianti 1807 m. Labdarių draugija vis tiek džiaugėsi, gavusi dalį jų dovanų. Vėliau šią įstaigą plėsti ir stiprinti nuolat padėjo žymiausi Lietuvos piliečiai.