RadviluZygis.net :: Tradicinis 4-ių dienų pėsčiųjų žygis "Radvilų keliais"

» STRAIPSNIAI BEI PUBLIKACIJOS APIE ŽYGĮ:

       »»»     Septintasis žygis "Radvilų keliais", žurnalas "Karys", 2007 rugsėjo mėn.
       »»»     Jurgita Činkienė, žurnalas "Extra", 2007 rugpjūčio mėn.
       »»»     Jurbarko rajono savivaldybės informacija. "Šviesa", 2005 vasario 26 d.
       »»»     "Perkūno" kelias: 120-200 km savomis kojelėmis. "Karys", 2004 nr. 8
       »»»     Žygis "Radvilų keliais" 2003. http://Zhucka.lt
       »»»     Keturios dienos Radvilų keliais. "Trimitas", 2002 nr. 8
       »»»     "Radvilų kelių" skausmas ir džiaugsmas. "Trimitas", 2001 nr. 8

» Jurgita Činkienė, žurnalas "Extra", 2007 rugpjūčio mėn.:

128 kilometrai pėsčiomis
Jurgita Činkienė, žurnalas "Extra", 2007 rugpjūčio mėn.

       „Šaltas vanduo - labai skanus, o siaura dviaukštė kareiviška lova geresnė už prabangiausio viešbučio apartamentus“, - tokią trumpąją žinutę praėjusio pirmadienio vakarą nusiunčiau vienam bičiuliui.
       Jonavos rajone, Rukloje įsikūręs Lietuvos Didžiojo etmono Jonušo Radvilos mokomasis pulkas praėjusią savaitę tapo jau septintojo pėsčiųjų žygio „Radvilų keliais“ baze. Beveik 600 dalyvių, pasirinkę vieną iš penkių trasų, keturias dienas atstumą privalėjo įveikti pėsčiomis.
       12, 22, 32, 42 kilometrų trasos arba ekstremali 200 km trasa - tokie atstumai buvo pasiūlyti žygeiviams.
       Jau kelis metus iš eilės tenka klausytis susižavėjusių žygio dalyvių pasakojimų, tad šį kartą savo kailiu nusprendžiau išbandyti, ką patiria žygeiviai, keturias dienas mindami nemažą kilometrų skaičių ir gyvendami kareivinėse.
       Į Ruklos mokomąji pulką kartu su drauge atvykome sekmadienį. Kariai mums davė komplektą patalynės, rankšluosčių, o kambaryje įsikūrėme su dar šešiomis merginomis.
       Apžiūrime patalpas - netoliese - ginklų saugykla, dušai, prausyklos. Pro langus matosi pušynas, o kitoje pusėje - rikiuotės aikštė. Keturias naktis ši vieta bus mūsų namai. „Ekstros“ skaitytojams - ištraukos iš žygio dienoraščio.

***

       Pirmadienis. Pirmoji žygio diena. Nuotaika - puiki. Atrodo, ir diena bus saulėta - mat šilta jau nuo pat ryto. Mudvi pasirinkome vidutinę 32 kilometrų trasą. Keturias dienas privalėsime įveikti po 32 kilometrus.
       Pirmadienį kėlėmės 6 valandą ryto. Rytinis dušas, o po to žygiavome į kareivišką valgyklą. Vos įžengusios abi su drauge sustojome ir išsižiojome iš nuostabos - iš pat ryto virėjos kariškiams ir žygio dalyviams pilstė alų. Negaliu patikėti savo akimis.
       Tik priėjusi arčiau suvokiau, kad tai - visai ne alus. Litrinėse stiklinėse, panašiose į bokalus alui, yra arbata.
       Kareiviškas maistas pasirodė visai ne toks, kokio tikėjausi. Virti kiaušiniai, blynai, sumuštinis, šokoladas ir jogurtas. Pasiimame vos trečdalį porcijos, mat tiek maisto ir prie geriausių norų įveikti negalėtume.
       Po pusryčių ruošiamės žygiui - startas pusė devynių ryto. Pro mokomojo pulko vartus išeiname besišnekučiuodamos ir pasukame vaizdingais Ruklos miškais. Kilometrai tirpo tarsi savaime. Nė viename poste nesustojame pailsėti, mat nuovargio nesijaučia. Tik paskutiniuosius 10 kilometrų žengiame jau lėtesniu žingsniu. Pagaliau finišas.
       „Įdomu, kas bus rytoj?“ - susimąsčiau gulėdama savo kareiviškoje lovoje.

***

       Antroji diena. Kojos sunkios, tačiau tai nieko baisaus. Stovime lauke, ruošiamės išeiti į trasą ir stebime rytinę kareivišką rikiuotę.
       Startas. Šį kartą trasa driekiasi jau į kitą Ruklos pusę. Maždaug 7 kilometrus ėjome asfaltu, o paskui prasidėjo smėlynai.
       Pajutau, kaip spigina karštis. Nemaniau, kad bus sunku žingsniuoti beveik nuo pat pradžių. Iš kuprinės išsitraukiu vandenį, tačiau jis šiltas kaip arbata. Pradėjau keiksnoti orą. Su bendrakeleive kalbėtis nėra jėgų. Galvoje vienintelė mintis - kaip pasiekti postą ir ten pailsėti.
       Baigėsi smėlynai, išėjome į žvyrkelį. Tiesiai virš galvų - vidurdienio saulė. Džiūsta burna, o vienu metu akyse ima tvenktis ašaros. Kodėl aš čia, o ne pajūryje ar prie ežero? Kodėl taip karšta? Ir dar daug panašių „kodėl“. Noriu gerti - už stiklinę šalto vandens dabar padaryčiau bet ką. Draugės veidas - išmuštas raudonio.
       Pagaliau išvydome poilsio vietą. Be žodžių abi griuvome ant žemės. Jei gyvenime yra palaima, tai ji mus aplankė būtent dabar. Liko maždaug pusė kelio. Žliaugia prakaitas. Pradėjo mausti vieną koją. Pailsime maždaug 10 minučių. Jaučiu, kai jei nepakilsiu dabar, tai po to mane greičiausiai teks išvežti.
       Kariai pasakojo, kad sunkiausia yra antroji diena. „Jei atstumą įveiksite antrą dieną, tai įveiksite ir kitas dvi“, - kalbėjo kariškiai.
       Su ta mintimi kylame ir einame toliau. Likusį kelią žygiavome beveik tylomis ir be poilsio - eiti yra lengviau, nei sustojus pakilti. Regis, pirmą kartą gyvenime patekau į situaciją, kai galvoje nėra jokių pašalinių minčių - ten tarsi išvalyta.
       Kai iki finišo lieka vos keli kilometrai, imu skaičiuoti žingsnius.
       „Jaučiu, kad rytoj nebeeisiu. Jei dar ir buvo jėgų, tai jos baigėsi šiandien“, - sunkiai ištaria draugė.
       Panašiai pasijutau ir aš. Dušas, vakarienė ir miegas - toks mūsų vakaro režimas. Nors kiekvieną žygio vakarą Ruklos mokyklos stadione vyksta koncertai, tačiau mums geriausias koncertas šį kartą yra ramybė ir poilsis.

***

       Trečioji diena. Sapnavau, kad pramiegojau startą, draugė išėjo viena, ir pabudusi vos neiškritau iš lovos. Tačiau atmerkusi akis išvydau nukarusią antrame lovos aukšte miegančios bičiulės koją.Vadinasi, viskas gerai.
       Pasirodo, dar anksti - laikrodis rodo penktą valandą ryto. Tačiau užmigti nebeišeina. Prasivarčiau lovoje, o šeštą ryto užkaičiau arbatą.
       Arbata, kava, medus, drabužiai ir higienos priemonės - tokius daiktus buvome pasiėmusios. Laimei, užteko proto įsimesti dar ir virdulį, tad vėliau juo naudojosi ne tik mūsų kambaryje gyvenančios merginos, tačiau ir kaimynai.
       Žalioji arbata mus gelbėjo visą laiką - ją ir vandenį gėrėme neribotais kiekiais, o valgėme labai nedaug. Mat nieko sunkaus ir karšto nesinorėjo, o Ruklos parduotuvėje daržovių ir vaisių pasirinkimas - labai ribotas. Pavyzdžiui, vakar nusipirkome du pomidorus ir vieną citriną. Mat iš vaisių ar daržovių daugiau nieko padoriai atrodančio nebuvo.
       Išgėrusios arbatą pasukome pusryčiauti. Kalbų, jog važiuosime namo, neliko - pasiryžome eiti ir trečią dieną. Išėjome į lauką, sutikome kitus žygio dalyvius. Akivaizdu, kad kiekvieną dieną daugėja šlubuojančiųjų. Pirminės energijos - mažai.
       „Ryžtas. Valia. Garbė“ - tai žodžiai, kuriais palydimas „Radvilų žygis“.
       „Ryžto nėra. Valios - tik likučiai. Laikomės dėl garbės“, - tokią trumpąją žinutę jau išėjusi į trasa nusiunčiu bičiuliui. Sulaukusi atsakymo vos nepaspringau iš juoko.
       „Turint amžių, reikia turėti ir proto“, - tokia SMS atskriejo į mano telefoną. Suprask - niekas į žygį per prievartą nevarė. Žinutė pakelė nuotaiką.
       Trečioji diena buvo savotiškas lūžis. Daugiau nei pusę trasos įveikėme vienu atsikvėpimu. Nuovargio beveik nejutome. Gerokai sunkesnė buvo antroji kelio pusė - lauke karšta, o mums eiti pavėsyje beveik neteko. Tačiau finišą pasiekėme.
       Vakare nusprendėme nuvažiuoti namo ir susitvarstyti kojas. Draugei maudė kelią, abiems ant padų - nuospaudos. Nakvoti grįžome atgal į kareivines. Sako, naktį buvo audra. Tačiau nieko negirdėjome.

***

       Ketvirtoji diena. Šviesa tunelio gale. Manau, paskutinius 32 kilometrus įveiksiu tuo atveju, jei pavyks atsikelti iš lovos ir žengti pirmuosius žingsnius. Kojos tarsi švininės ir kažkodėl visai nesilanksto. Turėtų padėti dušas, tad visai rimtai imu mastyti, kad iki prausyklos galėčiau nuropoti keturiomis, o paskui jau - kaip nors.
       Tačiau šios idėjos atsisakau, mat įsivaizduoju koridoriuje bevaikštinėjančių karių reakciją. Šiaip ne taip nuklibikščiuoju iki dušo ir ilgai stovėjau po tekančiu vandeniu. Dabar labiausiai už viską norėčiau namo. Bet paskutinę dieną nutraukti žygį būtų apmaudu.
       Apie maistą nenoriu net pagalvoti. Draugė kone per prievartą įbruko kelis šaukštus varškės: „Nejuokauk, bent šiek tiek užvalgyti reikia“.
       Užkandusios išeiname įveikti paskutinių savo kilometrų. Prisiminiau, kad pamiršau išsivalyti dantis ir susišukuoti. Bičiulė šyptelėjo: „Žinai, šiandien pasiekėme stadiją, kai išvaizda visai neberūpi. Aš net į veidrodį nepažiūrėjau, ir man tas pats, kaip atrodau. Noriu viską greičiau baigti ir grįžti namo“.
       Nors kariai tikino, kad ketvirtoji diena bus lengva, tačiau man ji pasirodė kone sunkiausia. Kažkur išgaravo humoro jausmas. Vos pradėjus eiti su siaubu supratau, kad savo jėgas pervertinau ir reikėjo rinktis trumpesnę trasą.
       „Nenueisiu“, - ištariau draugei. Ši pažvelgė ir nieko nepasakė. Visą kelią zyziau, kaip sunku, ir iš rankų beveik nepaleidau mūsų maršruto žemėlapio - skaičiavau kilometrus ir poilsio postus. Mano zirzimas nusibodo ir bendražygei, tad paliepė tylėti. Užsičiaupiau.
       Tada griebiau telefoną, ir nutariau paskambinti kitai draugei, gal papasakos kokį anekdotą ir šiaip paplepėsime. Velnias. Nėra ryšio. Kodėl kariai sudarė tokius maršrutus, kur net telefonu pasinaudoti nėra galimybės? Pykstu ant viso pasaulio, bet labiausiai - ant savęs. Iki finišo - dar apie 20 kilometrų. Kitaip tariant - dar keturios valandos nuobodaus ėjimo. Aš tiek neištversiu.
       Iš kelioninės kuprinės išsitraukiu butelį vandens ir susiverčiu ant galvos. Tampa šiek tiek vėsiau. Tačiau gerti dabar nebeturėsiu ko.
       Einame tylomis. Kilometrai mažėja labai lėtai. Akyse mirgėjo, sekino karštis, kankino troškulys. Pasiekėme trečiąjį poilsio postą. Nuo jo iki galutinio finišo - maždaug 6 kilometrai. Kojų skausmas jau nebevargina - prie jo tiesiog įpratome. Tačiau nors oro temperatūra - virš 30 laipsnių, ir kūnu žliaugė prakaitas, ėmė krėsti šaltis ir drebulys. Guodžiamės tuo, kad liko visai nedaug ir finišą tikrai pasieksime. „Nors ir keturiomis“, - nutarėme abi.
       Išgeriame nuskausminamųjų vaistų, o poste budinti medikė patarė, kaip susiveržti kojos kelią, kad mažiau skaudėtų.
       Paskutinieji kilometrai sunkūs, tačiau jausmas - saldus. Keliasdešimt minučių, ir pasiekiame finišo liniją. Skambėjo muzika, mums ant galvų liejo šampaną, kažkas spaudė rankas, kažkas įteikė diplomą, dar kažkas - pabučiavo. Viskas. Baigta. Per keturias dienas nuėjome 128 kilometrus.
       Po pirmųjų atokvėpio minučių apėmė keistas jausmas. Suprantau, kad aš dar nenoriu namo. Nenoriu iš gyvenimo miške ir kareivinėse grįžti į kasdienybę - su kompiuteriu, televizoriumi ir panašiais dalykais.
       Tik trasą įveikusi pati supratau, kodėl daugelis žygeivių į „Radvilų kelius“ eina dar ir dar kartą, o atsisveikindami sako ne „sudie“ , o „iki“. Kitais metais labai norėčiau įveikti didesnį atstumą.
       Grįžusi namo pirmiausia užsiropščiu ant svarstyklių. Per keturias dienas netekau beveik 4 kilogramų :)

» Jurbarko rajono savivaldybės informacija. "Šviesa", 2005 vasario 26 d.:

Jurbarko rajono savivaldybės informacija
Jurbarko rajono laikraštis "Šviesa", 2005 vasario 26 d.

       Šiemet Ruklos mokomojo pulko karių rengiamas žygis "Radvilų keliais" į savo maršrutą įtraukė ir Jurbarko rajona.
       Penktakart startuojantis žygis bus tarptautinis, tad tikimasi sulaukti daug dalyvių iš užsienio šalių.
       Per mūsų rajoną nusidrieks ekstremalaus žygio maršrutas. Rugpjūčio 8 d. žygeiviai iš Jurbarko keliaus panemune pro Skirsnemunę, Raudonę, Veliuoną, Seredžių. Numatytuose punktuose, kuriuose žygio dalyviai ir juos lydintieji asmenys gales trumpam stabtelėti, koncertuos folkloro grupės, prekiaus amatininkai ir kulinarinio paveldo puoselėtojai.
       Žygio dienomis rajone tikimasi sulaukti daugybės svečių, kuriems bus reikalinga ir nakvynė.

» "Perkūno" kelias: 120-200 km savomis kojelėmis. "Karys", 2004 nr. 8:

"Perkūno" kelias: 120-200 km savomis kojelėmis
Gintautas Jucevičius. "Karys", 2004 nr.: 8

Mokomojo pulko organizuojamas “Radvilų žygis” šiemet buvo skirtas didikui Kristupui radvilai Perkūnui, kuris 1579 m. išgarsėjo sėkmingu karo žygiu iš Svyrių į Polocką. Nors iki šio miesto šiandieniniai dalyviai ir nenukeliavo, tačiau per porą dienų sukorė tiek kilometrų, kiek prie automobilio pripratęs 21 metų amžiaus pilietis.

Negerti ir nekrypuoti

       “Radvilų kelių” dalyviai gali rinktis šiuos maršrutus: 120, 160, 200 kilometrų per keturias dienas arba “eXtreme” trasą - 200 kilometrų per dvi paras. Tie, kurių neišgąsdino šios sąlygos, pradėjo ruoštis žygiui. Mokomasis pulkas ištiesė pagalbos ranką - visais įmanomais kanalais išplatino rekomendacijas, kaip ruoštis ir sėkmingai dalyvauti žygyje, kad būtų pasiektas finišas. Kai kurie patarimai skambėjo gana viliojamai: “Žygio metu negerkite jokių alkoholinių gėrimų bei gėrimų su angliarūgšte. Po žygio galima atsigerti alaus.” Kaip žinote, žygyje svarbiausia transporto priemonė yra kojos, todėl daugiausia dėmesio skirta joms: “Nusikirpikite nagus tiesiai”, “Eidami kojas dėkite tiesiai (nekrypuokite)”, “Batų priekis turi būti nukreiptas judėjimo kryptimi”, “Kojinės neturi būti suadytos, susiūtos ar per didelės”. Kadangi žygis skirtas Perkūnui, griaudžiant ir žaibuojant primenama susirasti pastogę, o jei nėra tinkamos vietos - pritūpti.
       Žygis “Radvilų keliais” yra rimtas jėgų išbandymas, todėl organizatoriai rekomendavo sudaryti treniruočių grafiką ir vaikščioti įvairiomis oro sąlygomis, stengtis iš viso įveikti 400 km, įskaitant bent dviejų dienų žygius. Treniruotes vertėtų užbaigti likusdviems savaitėms iki žygio.
       Patarimai patarimais, o ar žygeiviai jų paisė - paaiškės trasoje, kuri šiemet buvo itin nelengva...

Po kalvas ir balas

       Kad neįgristų tie patys maršrutai, žygio organizatoriai suteikia progą pasivaikščioti vis naujais keliais, kartu tikėdamiesi ugdyti patrioto savybes - meilę gamtai ir gimtajam kraštui. (Kaip jau minėta, apie meilę savo kojoms turi mąstyti patys žygeiviai...)
       Šį kartą “Radvilų kelių” trasos nusidriekė ir po Vilniaus rajoną. Net mūsų redakciją antrą žygio dieną pasiekė toks piliečio skambutis iš Trakų: “Ar man vaidenasi, ar čia tikrai danai žygiuoja?!”. Taigi tiek kariai iš Danijos, tiek kiti dalyviai iš tiesų keliavo “eXtreme” trasa, kuri prasidėjo Naujojoje Vilnioje, tuomet ėjo pro Medininkus, paskui žygeiviai ropštėsi ant Juozapinės kalno (beje, aukščiausio Lietuvoje - 294 m), tuomet užsuko į Keturiasdešimties totorių kaimą (kurio įkūrėjus iš Krymo 1397 m. parsigabeno pats Vytautas Didysis) ir - į Trakus. Kitą dieną maršrutas driekėsi per Trakus, Bražuolę, Geisiškes, Kernavę, Ardiškį, Čiobiškį, Liukonėlius, Perelozus į Ruklą. Negirdėjote daugelio šių pavadinimų? Tuomet jums iš teisų vertėjo dalyvauti žygyje, mat jo dalyviai šiuos pavadinimus atsimins ir naktį pažadinti…
       Kitas distancijas pasirinkę žygeiviai taip pat aplankė Ruklą, Gaižiūnus, Liukonėlius, Čiobiškį, Musninkus, Bartkuškį, Kernavę, Perlozus. Beje, šio kaimelio pavadinimas kilęs iš žodžio “perelozli” - “perlindo per mišką į lauką”. Taigi kas atėjo iki šio kaimelio, galima sakyti, tapo “žygio perelozais”, mat jau buvo įveikę sunkiausias miškuotas vietas ir iki finišo lauko tebuvo likę apie 15 kilometrų.
       Žygio maršrutus numatė Mokomojo pulko S-3 skyrius, kuriam ir buvo pavestas šis darbas. “Važinėti ir matuoti maršrutus pradėjome kone prieš metus. Šįkart trasa sunkesnė, mat reljefas gana kalvotas. Lietus taip pat apsunkino trasą, nes daug kur keliai pažliugo. Beje, trasą dar kartą patikrinome, visą apvažiavome prieš pat žygį”, - sakė S-3 skyriaus viršininkas kpt. Vytas Grunda.
Iš tiesų trasomis nenusivylė ir žygeiviai.
“Keliai labai įvairūs: buvo pelkių, neišvažiuojamų vietų, kuriose net aprūpinimo transportas klimpo… Vis dėlto sunkaiusia buvo šią naktį, nes ėjome miškinga vietove, kurioje visi takeliai buvo užpilti vandeniu”, - sakė “eXtreme” žygeivis srž. Tomas Rutavičius, Mokomojo pulko instruktorius.
       Keliai keliais, bet kas ir kodėl susigundė jais eiti?

Žygio drama nr. 1: ašarėlės

       Kaip Radvilų negalima vadinti tiesiog eiliniais Lietuvos bajorais, taip ir Mokomojo pulko projekto “Radvilų keliais” negalima vadinti eiliniu vieno dalinio žygiu. Šis prieš ketverius metus be niekur nieko kaip grybas po lietaus išdygęs renginys dabar tapo reiškiniu, be kurio neįsivaizduojamas Lietuvos kariuomenės gyvenimas. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad jame dalyvauja kariai iš visos kariuomenės dalinių. Ir esu tikras, kad tapti “Radvilų kelių” žygeiviu jau tampa garbės reikalu. Savo ausimis girdėjau, kaip vienso tarnybos karys, nusivylęs, kad iš trijų jo kolegų du iškrito trečią dieną, prisiekė kitais metais pats eiti ir apginti savo dalinio garbę…
       Šis reiškinys jau peržengė kariuomenės rėmus, jame mielai dalyvauja ir civiliai nuo vaikų iki senelių. Netyčia internete užklydau į vienos mokyklos konferenciją, kurioje entuziastingas vaikinas ragino: “Ten kariuomenėje, organizuoja žygį, keturių dienų. Nakvynė, diplomai, viskas - NEMOKAMAI!!! Varom!!!”. Dar vieną iškalbingą pavyzdį pateikė vienas Mokomojo pulko majoras, kuriam priešpaskutinę žygio dieną teko atsidurti tokioje situacijoje: “Važiuoju pro trasą, žiūriu, stovi vaikiukas, gal kokių dešimties metų, ir verkia. Paklausiu, kas atsitiko. Atsakė, kad kojas visas skauda, negali toliau eiti. Ki tos dienso finišo buvo likę keli kilometrai. Pasiūliau jį pavežti, nes vis tiek jau toliau neis. Vaikinukui visą kelią ašaros riedėjo kaip pupos, kad nepraėjo trasos, į kelionės pabaigąnet ir aš susigraudinau...
       Dalyvių į šį alinantį žygį susirenka taip pat nemažai. Pirmais metais startavo 576 žygeiviai, antrais - 944, trečiais - 655, ketvirtais - 543. Tiesa, kaskart maždaug trečdalis žmonių iki galo trasos neįveikia. Gal todėl, kad nepaiso organizatorių patarimų?

Žygio drama nr. 2: skausmingos pėdos

       Paskutinė žygio diena. Iki finišo lieka kokie 5 kilometrai. Paskutiniame poilsio taške nusprendžiame patykoti ištvermingiausiųjų. “Čia jiems duodame atsigerti vandens, parodome žemėlapyje, iki kur jau atėjo. Apsidžiaugia pamatę, kad nebedaug liko. Jau keli praėjo, atrodė visai nieko. Kitais metais ir aš eisiu”, - sakė eil. Tomas Aukščiūnas iš Mokomojo pulko, budėjęs poilsio poste.
       Mums lūkuriuojant, pirmoji lengvu žingsniu atėjo Inga Gusiavaitė, devintokė, besimokanti Rukloje. “Ėjau 30 km. Jaučiuosi nepavargusi, einu pirmą kartą. Draugė pasiūlė, tai sutikau palaikyti jai kompaniją, norėjau save išbandyti. Iš mūsų mokyklos nemažai mokinių eina. Sunkiausia pabaigoje, kyla noras mesti, bet kai tiek mažai liko - kaip nors nueisime”.
       Netrukus postą pasiekė ir dar vienas spartuolis, 50 km ėjikas eil. Tomas Pokunevičius iš Mokomojo pulko, Gaižiūnų poligono kuopos: “Šiandien einu jau devynias valandas. Buvo visko: kirtome labai akmenuotą, maždaug 4 km atkarpą, saulutė kepino - sunku. Postus savo distancijoje pirmi antri pasiekiame”.
       Vis dėlto mums knietėjo sužinoti, ar žygį einantys žmonės iš tiesų tam ruošėsi, kaip rekomendavo organizatoriai? Paskutinę dieną žvaliai ir energingai atrodanti “extreme” trasos ėjikė gr. Loreta Garbačiauskytė iš KASP 6-osios rinktinės “Šiauliai” atskleidė, kas jai padėjo “prisikasti” iki finišo: “Dalyvavau visuose žygiuose, kas kart eidavau vis ilgensiu atstumus, šįkart pasiryžau ir 200 km per porą parų. Treniruočių iš tiesų reikėjo, stengiausi kas dieną nueiti po 8 - 10 km. Dabar kojos jau tikrai pavargo, bet po truputį einame. Žygyje labai nuotaiką pakelia pokalbiai ir papokštavimai su draugais, kurių čia nuolat susirandi”.
       Tuo tarpu pailsėti šešėlyje sutūpęs penkių karių būrelis, iš sunkių batų išsilaisvinęs pūslėtas ir pleistrais užklijuotas kojas, vieningu balsu tvirtino, kad tokiems reindžeriams kaip jie jokio pasiruošimo nereikėjo... Iš tiesų žygyje geros nuotaikos netrūko. Trumpam sustojęs Karo akademijos trečio kurso kariūnas Regimantas Balius nepatingėjo išversti savo kuprinę ir parodyti, ką joje neša. Ten aptikome kojinių, vaistų, įvairių tepalų ir pudros kojoms, žėlė nuo skausmo. Mylimosios nuotraukos sakė nesinešąs, mat jei labai išsiilgsta - paskambina mobiliuoju telefonu. Kartu ėjusiam vyr. ltn. Rmigijui Žilinskui šiuo atžvilgiu labiau pasisekė, mat su šypsena pasakojo, kaip viename poste jo laukusi žmona ir palepinusi nuvargintas kojas masažu.
       Labai energingai poilsio vietą pasiekė ir šeši žygyje dalyvavę užsieniečiai - Danijos Karo akademijos atstovai. Jie ryžosi nueiti sudėtingiausią - 2x100 - trasą. “Mus dalyvauti pakvietė jūsų akademija. Mums patinka žygiai, tiesa, Danijoje distancijos trumpesnės, taigi ėjimas čia mums yra iššūkis. Pats sunkiausias momentas yra dabar, nes kojos sudiržusios, skauda, bet finišą tikrai pasieksime”, - įsitikinęs ltn. Nikolajus Martino. Jo kolegai srž. Džeikobui Džensenui patiko įspūdingi Lietuvos peizažai: “Labai gražu, labai skiriasi nuo Danijos. Man patiko ir draugiški žmonės, o trasa iš tiesų labai sudėtinga. Laimė, finišas jau netoli”.
Manome, kad sunkiausios trasos ėjikai verti didesnio dėmesio.

"Kraštutinių ypatingųjų" taktika

       Kadangi kalbant apie patriotinį - edukacinį - integracinį žygį “Radvilų keliais” man itin neskamba anglicizmas “extreme”, kuriuo pavadinta sudėtingiausia trasa, tikiuosi jos ėjikai nesupyks, jei ją pervadinsiu pagal žodyno siūlomą vertimo variantą - “kraštutine ypatingąja”.
       Per dvi paras įveikti 200 km savomis kojelėmis - ne juokas, todėl jo žygeiviams prireikė ne tik fizinės ištvermės ir geležinės valios, bet ir taktinių gudrybių. “Mes ėjome taip: sustodavome tik parūkyti kontrolės postuose ir poilsio vietose - 30 min., ilgai sėdėti vengdavome, kad kojos neatšaltų. Šią naktį buvome priversti ilgiau ilsėtis, man trasa buvo nesužymėta, taigi miegojome ant žemės dvi valandas. Kol miegojome - kojos ištino. Pirmą naktį iš viso nemiegojome. Po įveiktų pirmųjų šimto kilometrų išgėrėme penkiese vieną alaus butelį”, - pasakojo vyr. ltn. R.Žilinskas iš Mokymo ir doktrinų valdybos.
       Jo komandos kolega kariūnas R. Balius sakė, kad “kraštutinę ypatingąją” eina atostogų sąskaita: “Norėjau save išbandyti, bet antrą kartą tikrai nebeeisiu. Nenusivyliau, bet nematau tikslo dar kartą eiti, ir taip nemažai pratybų turime, kuriose sąnariai ir kojos kenčia. Čia vyksta labai įdomus bendravimas su žmonėmis: per 100 km greitai su draugais išsišneki, o paskui - pagal situaciją. Štai pakeliui susijungėme su kita komanda ir šauniai einame jau kokius 40 km. Apskritai daug naujų pažinčių, smagu eiti. Atsigausime greitai: po trijų dienų niekas net neįtars, kad dalyvavome šiame žygyje”.
       Dar vienas “kraštutinis ypatingasis”, Mokomojo pulko instruktorius srž. T. Rutavičius, iki finišo likus keliems kilometrams, buvo nusiteikęs linksmai: “Žygyje ilsėjomės savo nuožiūra. Mūsų komanda buvo labai draugiška, vieni kitais rūpinmomės ir linksminome - ir dainavome, ir magnetofono klausėmės, kurį nešėmės visą kelią. Žygyje dalyvauju ketvirtą kartą, pastebiu, kad ėjikai tobulėja, išmoksta, kaip reikia paruošti organizmą, prižiūrėti kojas. Svarbiausia einant “Radvilų keliais” - pasitikėti savimi, naudoti tepalus ir turėti gerus batus”.
       Ir kur čia pasiginčysi: jei po 198 km sako, vadinasi, žino.

Perkėla ir triumfo arka

       Likus porai kilometrų iki finišo, dalyvių laukė dar vienas išbandymas - kėlimasis per Nerį. Tiesa, per ją patiems plaukti nereikėjo, nes Mokomojo pulko aktyvistai surengė “Botsmono Jurgučio” perkėlą (toks neoficialus pavadinimas jai prilipo). Joje visi žygeiviai buvo susodinti į kateriuką, kuris ir plukdė juo į kitą pusę. Po tokio malonaus pasiplaukiojimo iki finišo tebuvo likę vos pora kilometrų.
       Na, o Ruklos mokyklos stadione visi jau laukė grįžtančiųjų. Ties paskutiniais metrais buvo suręsta vainikais apipinta triumfo arka, ją kertančius žygeivius pasitikdavo iškilmingų maršų muzika, energingų sirgalių šūksniai ir sveikinimai. “Mes - už Mokomojo pulko komandą, nes joje eina mūsų kolegos, vaikai, vyrai. Palaikome juos ir norime šventiškai sustikti. “Radvilų žygis” yra didžiausias metų įvykis Rukloje. Kitais metais “extreme” žada eina visos buitinio aptarnavimo darbuotojos”, - pasakojo Ramutė Pudrickienė, Mokomojo pulko siuvėja, bene aktyviausia viso linksmai nusiteikusio moterų būrelio sirgalė.
       Skaudančiomis pėdomis atmynę iki finišo, dalyviai paskutiniams metrams sukaupdavo visus jėgų likučius - šypsodamiesi, aukštai iškėlę galvas ir kuo tvirtesniu žingsniu pralįsdavo pro triumfo arką, žyminčią kelio pabaigą. Žygeiviai iš Danijos paskutinę atkarpą sugebėjo tvarkingai išsirikiavę nužygiuoti. Toks jų ryžtas buvo aplaistytas šampano purslais, kaip ir daugiausiai sirgalių turėjusios Mokomojo pulko komandos.
       Visiems usgįžus, laukė dar vienas nemenkas malonumas - apdovanojimo žygio medaliais ir diplomais ceremonija bei smagus koncertas (turbūt labiau ausims, o ne kojoms...).

» Žygis "Radvilų keliais" 2003. http://Zhucka.lt:

Žygis "Radvilų keliais" 2003
Zhucka.lt

„2003 metų kasmetinis Radvilų žygis skirtas Mykalojui Radvilui Rudajam atminti. Tai - trečiasis žygis. Tuo tarpu man jis buvo pirmasis... Tuos kelius praėjęs, tas dienas išgyvenęs, bent žingsnį žengęs finišo tiesiojoje, supras kiekvieną žodį, pajus ne tik savo, bet ir mano išgyvenimus. O tiems, kurie nedalyvavo... Palieku teisę interpretuoti.“

       Žygis „Radvilų keliais“. Standartinė trasa 4x40km. 160 km. Nedaug? Nesudėtinga? Kitomis sąlygomis galbūt, bet čia, kur psichologinis, pačio sukeltas, spaudimas tampa kasdienybe, kur didžiausia klaida būtų pradėti logiškai mąstyti ir savęs klausti „Ką aš čia veikiu? Kam man to reikia?“, kur pūslės, atmušti padai, nukritę nagai, nuospaudos ir patempti raumenys, pervargę sąnariai, skaudančios čiurnos ir kitos panašios traumos tampa dalele tavęs, tai tampa kažkuo „truputėlį“ sudėtingesniu. Bet visgi stipriausieji persilaužia ir... žygiuoja... Nesvarbu, kad trečią rytą besikeliant... O siaube, tau atrodo, kad tavo gyvenime nieko kito neegzistavo išskyrus... žygiavimą. Keliesi, ruošiesi, eini... O toliau? Vėl keliesi, ruošiesi, eini. Deja, tai tampa monotonija.
       Negana to, paskutinėmis dienomis (o kai kurie tai patiria jau antrąją, net pirmąją dieną) tampi lyg robotu - nebereaguoji į aplinką, nebesuvoki, nebenori suvokti to, kas vyksta aplinkui, ką šneka tie visi žmonės. Jau grįžę juokavome, kad įrašę tuos svaičiojimus ir vėliau paklausę... nieko iš to nepeštume, nes jie prilygtų bepročių vapaliojimams.
       Tačiau kai kurie nenusmunka, kai kurie ima mąstyti, ieškoti, skaičiuoti. Trečiąją dieną ėmiau apmąstyti beveik kiekvieną žingsnį, įvertindavau posūkius ir tai tik tam, kad sugebėčiau sutaupyti geriausiu atveju 10, o gal 5 ar bent 1 žingsnelį. Kartais suvokdavau, jog pasiekiu tokį stovį, kai ėjimas tampa natūraliu būviu, žingsnis nebereikalauja pastangų ir atrodo, kad kvėpuoji tam, kad eitum, o eini tam, kad kvėpuotum.
       Taigi logiškai pamąsčius iškyla klausimas - kam tada to reikia? Kam save kankinti?

Trumputė, bet tokia didinga finišo akimirka. Akimirka, kai Tu suvoki, jog iškentėjai, jog praėjai, galų gale, jog buvai stipresnis už kitus, iškritusius. Ir dar vienas momentas, dar viena GARBĖS akimirka - diplomų ir galbūt medalių įteikimas. Kai laikai rankose įrodymą, jog Tu čia buvai, jog nugalėjai SAVE... Patikėkite, tai dieviškas jausmas...

      „RYŽTAS, VALIA, GARBĖ“ - medalyje lyg krauju iškalti žodžiai:
       1. turi pasiryžti eiti,
       2. apsiginkluoti geležine valia,
       3. Garbė. Tau belieka ja pasimėgauti.
       Visus etapus perėjau. Visais laipteliais užkopiau. Ir nė trupučio nesigailiu, nes kiekvienas prakaito lašas, skausmo akimirka buvo verta to.

       Už jokius turtus, niekada gyvenime nenusipirksi išgyvenimų! Niekada negalėsi mėgautis, didžiuotis laurais, jei nebūsi jų iškovojęs!
       Tik tada, kai įveiksi savo abejones, po kojomis pasiklosi gyvenimą. Gyvenimą, kuris teiks malonumą, kuris džiugins vien tuo, kad teka... Sveikinu ne tik tuos, kurie žengė link kraštinio finišo, bet ir tuos, o gal net labiausiai tuos, kurie ryžosi pamėginti ir sudalyvavo. Patikėkite, visi ten pabuvoję, užlipo vienu laipteliu aukščiau...
       Noriu padėkoti žmogui, kurio balsas buvo didžiausias paskatinimas EITI, kuris palaikė viso žygio metu, nors pačiam buvo daug sunkiau. Ačiū, Dainiau, ne tik už žygį...„

Su pagarba Lina Žukauskaitė

P.s.

Jei pasiryžai tu, žmogau,
Išgirsk šiandieną maršo ritmą,
Pakelki galvą kuo aukščiau,
Didingus Radvilų kelius išvyski.

Ne kartą skausmas pasitiks,
Alsuos į veidą abejonės.
Bet nesustok! Nė negalvok!
„Ne man šita kelionė!“

Atšals tas ryžtas, šilumos tetrokši,
Tuomet skambės tai lyg malda:
„Mergyt, ir klupdamas kartosiu,
Myliu Tėvynę ir Tave!“

Didžiulės valios pastangom
Rytoj tu vėl startuosi.
Sulinkus keliams, mintyse
Visus šventuosius atkartosi.

Tačiau tikėk, išauš akimirka,
Kai nebejausi skausmo.
Tada išvysi širdimi
Garbė verta kiekvieno žingsnio...

» Keturios dienos Radvilų keliais. "Trimitas", 2002 nr. 8:

Keturios dienos Radvilų keliais
"Trimitas", 2002 nr.: 8

Žygis su fotoaparatu

       Pasibaigė antrasis žygis „Radvilų keliais", skirtas Barboros Radvilaitės atminimui. Žygis, sukėlęs didelį visuomenės susidomėjimą, tampa vis populiaresnis.
       Nepasakosiu visų žygio smulkmenų. Mano tikslas - pasidalyti mintimis, padėti tiems, kuriems sunku apsispręsti, padrąsinti ir patarti, juolab, kad tai - antrasis mano žygis ir, tikiuosi, ne paskutinis.
       Po pirmojo žygio prasitariau, kad kitais metais norėčiau atvežti tvarkingas komandas bei paruošti merginų komandą, kuri įveiktų visą atstumą.
       Į Ruklą šiemet vyko 45 Kauno AVDŠR šauliai, penkiolika iš jų - antrąsyk. Visi Kauno apskrities rinktinės šauliai sėkmingai įveikė visą atstumą, nueidami 169 kilometrus.
       Pernykštis žygis „Radvilų keliais" paliko labai gilų įspūdį, tad išsiruošęs į antrąjį žygį, nutariau pasiimti fotoaparatą. Nesiimu spręsti, ar man pavyko, bet noriu parodyti įdomesnes žygio akimirkas. Prisipažinsiu, kad keturias dienas tampyti fotoaparatą ir per dieną einant išfotografuoti po dvi fotojuostas daug sunkiau nei šiaip įveikti žygio trasą.
       Nekantriai laukėme žygio pradžios. Pirma diena buvo ypač sunki. Trasa ėjo miškinga ir smėlinga vietove. Kojos vėlėsi smėlyje ir atrodė, kad tam nebus galo. Saulė tiesiog svilino, o atstumas atrodė daug ilgesnis nei priklauso. 14 val. 30 min. pirmos dienos žygį baigė mūsų merginų komanda „Geležinės kojos". Laukėme ir nerimavome, kaip seksis kitoms mūsų komandoms bei individualiai einantiems šauliams. Ir taip kasdien. Džiugu, kad rinktinės šauliai „Radvilų kelius" baigė sėkmingai. Turėtume džiaugtis, tačiau galvojant apie ateitį reikėtų atkreipti dėmesį į kai kuriuos trūkumus ir išanalizuoti padarytas klaidas.
       Šauniai pasirodė merginų komanda „Geležinės kojos" (vadovė Vita Sinkevičiūtė), pasižymėjusi draugiškumu ir drausme. Merginos rimtai ruošėsi žygiui, per treniruotes įveikė daugiau kaip 330 km. Jos žinojo, kaip prižiūrės kojas, kuo rengsis ir kuo avės. Merginoms teko treniruotis pliaupiant lietui ir griaudint griaustiniui.
       Deja, kitos komandos ir pavieniai šauliai į „Radvilų kelius" išvyko nesiruošę. Ne paslaptis, kad jaunieji šauliai treniruotėms skiria mažai dėmesio. Vaikinų komandos nebuvo tokios draugiškos. Viena jų dėl drausmės stokos iširo po dviejų dienų, o jos nariai baigė žygį kaip pavieniai dalyviai. Drausme nepasižymėjo ir kita vaikinų komanda, nors ir įveikė žygį. Šių komandų vadovai daugiau rūpinosi savimi ir kartais prarasdavo ryšį su savo komanda. Kitaip ir negalėjo būti, nes komandos buvo suburtos žygio išvakarėse.
       Stebėjau Jurbarko jaunuosius šaulius. Mačiau jų užsidegimą ir norą įveikti visą atstumą. Tačiau stebino tai, kad jaunieji šauliai į žygį atvyko lyg į lengvą pasivaikščiojimą. Nors saulė kepino, daugelis vaikinų ir merginų neturėjo jokio galvos apdangalo. Kai kurie į žygį susiruošė neturėdami tinkamos avalynės ir aprangos. Belieka tik džiaugtis, kad žygis jiems baigėsi sėkmingai.
       Kai kam gali atrodyti, kad matau vien trūkumus ir klaidas, už kurias ir pats turėčiau jaustis atsakingas. Liaudies išmintis sako, kad geriau mokytis iš svetimų klaidų nei iš savų. Kadangi kitų metų žygio data jau žinoma, pats laikas dabar pradėti treniruotis ir neatidėlioti pasiruošimo rytdienai. Tikiuosi, kad į trečiąjį žygį „Radvilų keliais" šauliai išeis pasiruošę, o komandas sudarys tik gerai vienas kitą suprantantys ir galintys aukotis komandos labui žmonės. Tik tada žygis nekels rūpesčių, o suteiks daug džiaugsmo.

Romualdas Dunauskas Kauno AVDŠR vadas

Trumpas dienoraštis

       Liepos 28-oji. Atvykimo diena
       Labai pakili nuotaika. Šiek tiek jaudinuosi, nes rytoj anksti ryte jau pradėsiu eiti. Išgirdusi, kad bendražygiai jaučiasi taip pat, pasijutau kiek ramiau. Juk mes, „Geležinės kojos", turime įveikti visą žygio trasą! Per atidarymą buvo malonu girdėti, kad krašto apsaugos viceministras Jonas Gečas, ats. plk. Stasys Levulis ir kiti savo kalbose gerai atsiliepė apie šaulius.
       Liepos 29-oji. Pirmoji diena
       Mintys apie būsimą žygį ilgai neleido užmigti. Mąsčiau, kaip „neperdegti" prieš startą. Žinojau, kad trasa bus nelengva, bet realybė buvo kur kas sunkesnė nei mintys. Viena iš kitos sėmėmės stiprybės. Išgirdusios maršą ir plojimus, finišą priėjome pakilios nuotaikos. Šiandien didžiausią palaimą suteikė DUŠAI!
       Liepos 30-oji. Antroji diena
       Ankstų rytą kojos priminė vakarykštę dieną. Bet gera nuotaika mane nuteikė optimistiškai. Nuotaikos nesugadino nei dienos karštis, nei sunkėjantys batai. Mes laikėmės sau duoto žodžio nueiti 20 km be sustojimo. Buvo malonu, kai eidamos lenkdavome kariškius, o jie sakydavo, kad praeinam lyg pro stovinčius… Mes jokiu būdu nelenktyniavome. Paprasčiausiai ėjome taip, kaip ir per treniruotes.
       Liepos 31-oji. Trečioji diena
       Šiandien man buvo sunkiausia ir fiziškai, ir psichologiškai. Nervino beveik kiekviena smulkmena. „Didžiausias malonumas" buvo eiti paskutinius kilometrus. Žinojome, kad finišas šalia, o dar reikėjo apeiti 3 km lankstą. Mintis, kad mes visos kartu įveiksime dienos sunkumus, ir prisimintos dainos palengvino žingsnius. Finišą kirtome pasišokinėdamos!
       Rugpjūčio 1-oji. Ketvirtoji diena
       Kaip gera žinoti, kad šiandien einame paskutiniuosius 40 km! Galėjome startuoti kiek anksčiau. Užplūsta malonus jausmas, kai mus, „Geležines kojas", pažįsta tiek žygio dalyviai, tiek instruktoriai ir organizatoriai. Kontrolės punktuose nelaukdavome, kol paklaus, ar grupės sudėtis nepakito. Išdidžiai pasakom, kad trasą įveikėme visos! Malonu matyti nustebimą jų veiduose. Dar pasitikslina: „Ar tikrai visos?"
       Šiandien ilsėjomės kiek dažniau, juk pavargome. Ne juokai tiek nueiti. Mūsų treniruotės nenuėjo veltui. Ir vis dėlto mūsų kojos beveik geležinės!!!

Vita Sinkevičiūtė LŠS jaunųjų šaulių vadė

"Geležinių kojų" ir nervai geležiniai

       Ruoštis žygiui pradėjome jau balandžio mėnesį: savaitgaliais eidavome po septyniolika kilometrų. Nors esu ne šaulė, tačiau mergaičiukės mane priėmė į savo būrį. Kartu daug smagiau treniruotis, vienai juk liūdna. O be treniruočių į žygį tikrai nedrąsu eiti. Taigi liepos 29 d. „Geležinės kojos atvyko į Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomąjį pulką, pasiryžusios nugalėti ir tik nugalėti.
       Pirmą kartą stovėjau rikiuotėje.
       Per žygio atidarymo šventę žygeivius sveikino krašto apsaugos viceministras J. Gečas, plk. S. Levulis, Mokomojo pulko vadas plk. ltn. R. Zinkevičius, kuris ir pats dalyvavo žygyje. Iš pradžių jaučiausi nedrąsiai, nes pirmą kartą savo gyvenime stovėjau rikiuotėje, žygiavau. Nuėjome anksti miegoti, nes visos žinojome, kad rytoj laukia tikrai nelengva diena.
       Dienos trasa buvo ilgesnė.
       Patraukėme nustatyta trasa 6 valandą ryto. Nuėjusi dvidešimt pirmųjų kilometrų mintyse save guodžiau ir įtikinėjau, kad tai tik treniruotė. 10 val. ryto jau buvome įveikusios pusę trasos. Valgyti nesinorėjo, tik gerti, gerti, gerti. Karštis kankino visus.
       Likus keliems kilometrams iki trasos pabaigos, pradėjau svajoti apie dušą ir lovytę. Nepritryniau nė vienos pūslės, skaudėjo tik blauzdų raumenis. Miško takeliu klampojome per smėlį tarsi per kopas, tačiau jūros nesimatė. Pirmos dienos trasa buvo ilgesnė penkiais kilometrais.
       Pratrynėme padus.
       Antrąją dieną nebebuvo 9 žmonių, ėjusių individualiai, ir 90 iš komandų. Turbūt vieniems skaudėjo kojas, kitiems - pritrūko kantrybės, bet dauguma krito dėl dehidratacijos. Medikai ir žygio organizatoriai patarė gerti kuo daugiau skysčių. Per dieną išgerdavau apie penkis litrus vandens.
       Pirmąją žygio dieną mūsų komanda laikėsi gana šauniai, nors buvo ir nesutarimų (kur jų nebūna?). Tačiau kitą dieną viena mergina atsiskyrė, ji nusprendė eiti individualiai. Antrąją dieną daugiausiai ėjome plentu arba žvyrkeliu, todėl beveik visoms pritrynė kojas. Tądien net į koncertą nusivilkti neturėjau jėgų. Mintyse norėjau spjauti į viską ir važiuoti namo… Nuo dulkių ir prakaito išbėrė kirkšnis, skaudėjo kojų raumenis, o galvoje sukosi keistos ir liūdnos mintys.
       Daina nuramino.
       Trečiąją dieną gėlė visą kūną, tačiau sutvarstytas kojas sukišus į batus skausmo nesijautė. Kad kojų padams būtų minkščiau, į batus įsidėjau higieninių įklotų: tikrai suveikė. Keliaudamos daug dainavome, juokavome, kvailiojome. Lenkdamos karių komandas jautėmės šauniai: mergaičiukės vyrams nosis nušluostė. Sunkiausi paskutiniai kilometrai, kai žinai, kad kelio pabaiga netoli, tačiau už vieno posūkio - dar posūkis, už jo - kalniukas… Galima išprotėti!
       Pateisinome komandos pavadinimą.
       Paskutinę dieną startavome anksčiau. Jaučiausi kaip medinė, nors į skausmą nebekreipiau dėmesio. Pažiūrėjus į šlubuojančius, vos bepasivelkančius atrodė, kad man viskas gerai, nors dešinės kojos pėda vos tilpo į batą. Galiu drąsiai pasakyti, kad mūsų komanda pateisino „Geležinių kojų" vardą. Praeityje liko per šias dienas įveikti 169 kilometrai…

„Geležinė koja" Skaistė Staknevičiūtė

» "Radvilų kelių" skausmas ir džiaugsmas. "Trimitas", 2001 nr. 8:

"Radvilų kelių" skausmas ir džiaugsmas
Aurimas Kuckailis. "Trimitas", 2001 nr.: 8

Liepos 9-12 dienomis Jonavos rajone vyko keturių dienų žygis "Radvilų keliais", skirtas Radvilų dinastijos atminimui. Žygį organizavo Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomasis pulkas. Kiekvieną dieną kariai su pilna ekipuote turėjo įveikti po 40 km, civiliai - 50 km, o moksleiviai ir vyresni nei 50 metų asmenys - 30 km. Žygio metu vyko koncertai, vakaronės, bendros akcijos. Žygyje dalyvavo kariuomenės profesinės ir privalomosios karo tarnybos kariai, šauliai, savanoriai, profesinių ir vidurinių mokyklų moksleiviai nuo 12 metų ir visi Lietuvos piliečiai, mėgstantys aktyvųjį poilsį. Šaulių buvo apie 40 - daugiausia iš Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių rinktinės, 11 šaulių iš Jonavos, mergina iš Vilniaus ir du vaikinai iš Alytaus šaulių rinktinių. Individualioje įskaitoje savo jėgas žygyje išbandė LŠS štabo darbuotojai: LSŠ vado pirmasis pavaduotojas plk. S. Levulis, G-4 skyriaus viršininkas kpt. I. Gailevičius, Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių rinktinės vadas R. Dunauskas, jo pavaduotojas L. Trumpulis, G-1 skyriaus viršininkė E. Skalskienė. Žygio dalyviai - tarp jų 33 šauliai - nepažeidę taisyklių ir nuėję reikiamą atstumą, buvo apdovanoti žygio medaliu, kuriame įspaustas Radvilų herbo erelis, bei diplomais. Apie pasibaigusį žygį "Radvilų keliais", skaudamas kojas, nutrintas pūsles, starto ir finišo nuotaikas pasakoja jame dalyvavę šauliai.

Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių rinktinės vadas Romualdas DUNAUSKAS

       Šitą medalį vertinu, ko gero, labiausiai, nes jis iškovotas sunkiu darbu, per skausmą, prakaitą, kraują. Tokiems žygiams reikia ruoštis iš anksto. Treniruotėse nuėjau 508 km. Treniruodavausi po darbo, savaitgaliais, todėl įveikti šitą atstumą nebuvo labai sunku. Jeigu nesiruoši tokiam žygiui, tai neverta eiti. Pasiteisinimas, kad blogi batai, yra neteisingas, nes ne batai, o žmogus įveikia atstumą - jeigu užsispirsiu, tai įveiksiu ir su blogiausiais batais. Labai džiaugiausi, kai lenkdavome jėgerius, dragūnus, Mokomojo pulko karius, tuos, kurie galvojo, kad "tie seneliai kris". Netgi jaunieji šauliai lažinosi, ar mes įveiksim kelią, ar ne. Visą gyvenimą kaip sportininkas sakiau, kad turiu save įveikti ir, kai būdavo sunku, ragindavau save nepasiduoti. Buvo momentų, kai labai spausdavo kojas, kai jos ištindavo, o pūslės ant padų pasrūdavo krauju. Tokiomis akimirkomis pradėdavau galvoti, kad verčiau sustoti ir baigti, bet tuomet vėl sakydavau sau, kad esu ne blogesnis už jauną žmogų, turiu parodyti, kad galiu eiti, ir einu. Įveikęs paskutinius kilometrus jaučiau didelį pasitenkinimą. Po žygio skambinau į namus ir sakiau, kad įveikiau, tuo suteikdamas šeimai džiaugsmo, nes visi artimieji labai sirgo už mane. Manau, kiekvienas jautė tą patį ir kartojo sau, kad įveikė distanciją - įveikė save.
       Žygyje jautėsi savitarpio supratimo dvasia: jei lenki kitą žmogų, kuris vos juda, klausi, kaip jaučiasi, ar įveiks, o kai likdavo keletas kilometrų, jaunų žmonių grupės sakydavo: "Vyrai, liko visai nedaug, ten laukia televizija, žurnalistai, jūs duosite interviu, į jus žiūri visa Lietuva, pakelkite galvas ir eikite". Tai pakeldavo nuotaiką. Vakare visi tapdavo draugais, susipažindavo, šnekučiuodavosi. Tai malonumas, dėl kurio verta eiti ir įveikti distanciją.
       Tokie žygiai labai reikalingi ir netgi būtini. Tikiu, kad kitais metais į Radvilų kelią susirinks bent penkiskart daugiau žmonių. Norinčiųjų iškovoti medalius visada atsiranda. Norėčiau išleisti į kitą žygį ne pavienius rinktinės šaulius, bet gražias, paruoštas komandas. Puoselėju viltį paruošti merginų būrį, kuris tvarkingai įveiktų visą distanciją.

Jonavos 11-osios šaulių kuopos vadas Dainius PILYPAS

       Iš 11 startavusiųjų Jonavos jaunųjų šaulių aštuoni nuėjo visą distanciją. Vieniems buvo problemų dėl kojų, kiti nesuvaldė skausmo, pritrūko valios. Aš ir kitas vaikinas nešėme dar 10 kg smėlio. Pirmą dieną viskas buvo nauja ir įdomu. Antros dienos rytą nelabai išsimiegoję su skaudamomis kojomis startavome kartu su pirmaisiais, todėl ta diena buvo pati sunkiausia. Stengiausi palaikyti savo grupę, sakiau, kad jei įveiksime dvi dienas, tai jau nesunku bus nueiti ir likusių dviejų dienų atstumą. Dėl savęs nebijojau, vaikščioti yra tekę. Man sekdavosi gauti gerus batus, bet šį kartą likimas koją pakišo - gana stipriai pritryniau kojų mažuosius pirštelius. Karo medikai primygtinai rekomendavo nuo antros dienos vakaro nebetęsti, bet buvo garbės reikalas užbaigti pradėtą žygį. Man antrą dieną sunkiausia buvo - nei rėkti, nei juoktis nesinorėjo, atrodė, atsisėstum ir pravirktum. Skausmas nervino, negalėjau apie ką kitą galvoti, negalėjau savo komanda rūpintis, užjausti - mintys fiksavo tik tai, kad skauda. Šiaip, viskas buvo puiku - antrą vakarą nuleidau pūlius, susitvarsčiau kojas ir trečią dieną jau lengvai ėjau. Nelabai atsimenu paskutinius kilometrus. Kai paskutinį vakarą kalbėjausi su savo būrio žmonėmis, sakiau, kad bus sunku, kad skaudės, bet raginau parodyti, kad ir Šaulių sąjunga šį tą gali. Fiziškai ir psichologiškai sunkiausią ketvirtos dienos trasą išėjome visi kartu - neišsibarstę ir iš kariuomenės grupių finišavome pirmieji. Tada visi buvome labai laimingi. Išbandžiau save ir žinau, kad jeigu reikės, galėsiu padaryti dar daugiau. Šauniai pasirodė kauniečiai šauliukai, o juk daugelis jų naujokai. Teko išgirsti, kad šauktiniai kariai mus nuvertino, sakė, kad mes dar vaikai ir neištversime.
       Gaila, kad tiek nedaug iš Šaulių sąjungos dalyvavo. Maniau, kad visos dešimt rinktinių atsiųs savo komandas. Būtų gražu, kad koks trečdalis dalyvių būtų buvę šauliai.
       Reiktų daugiau tokių žygių. Organizacija esu patenkintas: visuomet laiku suteikta medicininė pagalba, trasoje netrūko vandens, niekas nepasiklydo, pasirūpinta nakvyne, dušais.

G-1 skyriaus viršininkė Eglutė SKALSKIENĖ

Daug ką reiškia pasiruošimas. Nedaug ruošiausi, o reikėjo tam skirti daugiau laiko. Šiaip, labai linksma buvo, labai šauni publika. Po dviejų dienų baigiau - sąnariai patino, neturėjau daugiau sveikatos. Nepaisant nesėkmės šiais metais, būtinai dalyvausiu kitame žygyje "Radvilų keliais".

Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių rinktinės vado pavaduotojas darbui su jaunimu Liutauras TRUMPULIS

Mėgstu vaikščioti. Anksčiau aktyviai užsiiminėjau turizmu, teko pakeliauti, po Lietuvą žmonių grupes vedžioti, su baidarėmis plaukioti, dviračiais važinėti. Teko dalyvauti Vilniaus maratone - 100 km per parą. Buvo pačiam įdomu, ar po ilgo laiko sugebėsiu tiek nueiti. Žygiui specialiai nesiruošiau - tiesiog labiau rūpėjo, kad trasą įveiktų mūsų rinktinės jaunieji šauliai, kurių buvo dvi grupės - vieni jaunesni, kiti vyresni. Su jais treniravomės balandžio ir gegužės mėnesiais. Kiekviename žygyje ateina laikas, kai pagalvoji, kad labai sunku, kad gal geriau būčiau likęs namuose. Ėjau ne dėl medalio, o kad eičiau kartu su savo vaikinais, kuriuos ruošiau. Labai džiaugiuosi savo jaunaisiais šauliais, kurie net sunkiai paeidami iškentė skausmą ir nepasidavė. Norėčiau paminėti ats. plk. S.Levulį, kuris kentėdamas didelį skausmą tik valios pastangomis pasiekė finišą. Tokie žmonės yra geriausias ištvermės, tvirtos valios ir vyriškumo pavyzdys jaunuoliams. Panašūs žygiai žmogų paruošia psichologiškai. Karys pirmiausia turi būti psichologiškai tvirtas, neprarasti nuovokos net patekęs į labai sudėtingą situaciją, o tai galima pasiekti tik tokiuose ilgalaikiuose žygiuose įveikiant sunkumus, nepatogumus.
Kadangi dalyvavo daug žmonių, tai žygis tapo pusiau sportinis. Pastebėjau, kad sveikatos man dar užtenka ir būdavau labai patenkintas, kai lenkiau kariškius, muštruojamus kiekvieną dieną. Tai buvo noras parodyti, kad mes, šauliai veteranai, taip pat turim garo. Ir jaunųjų šaulių dalyvavimas tikrai pakėlė Šaulių sąjungos įvaizdį. Kariai labai stebėjosi ir daug klausinėjo apie šaulius. Kai tokiuose žygiuose kartu su kariuomene dalyvauja mūsų jaunieji šauliai, aprengti karine uniforma, - nauda akivaizdi. Manau, kad dalyvavimas tokiuose žygiuose turėtų tapti Šaulių sąjungos prestižo reikalu, o etatiniai darbuotojai tokius atstumus turėtų įveikti kaip tam tikrą fizinį normatyvą. Šiaip, pavargau ir buvo sunku - meluočiau, jei sakyčiau kitaip. Trasos buvo įdomios - miškai, labai gražios apylinkės, ežerai, etnografinės sodybos - pro jas eiti buvo tikras malonumas.